Atgaila (Išpažintis)

Išpažintis nėra lengvas žingsnis. Daugelis dvejoja jį žengti. Jie pasilieka prie savo sielos slenksčio, taip niekada ir neįžengdami į jos gelmes – ten, kur jų laukia Dievas.

Jėzus mus kviečia atsiversti. Šis jo kvietimas tebeaidi krikščionių gyvenime. Atsivertimas yra žmogaus valios pastanga ir tuo pat metu – jo „sugrudusios širdies“ atsakas. Malonės veikiama ji atsiliepia į gailestingąją Dievo meilę, į meilę To, kuris mus pirmas pamilo.

Atsivertimą ir atgailą Jėzus nuostabiai pateikė pasakojime apie sūnų palaidūną, kurio pagrindinis veikėjas yra gailestingasis tėvas. Tik Kristaus širdis, pažįstanti savo Tėvo meilės gelmes, galėjo mums atskleisti beribę jo gailestingumo gelmę.

Vienas žmogus turėjo du sūnus. Jaunėlis iškeliavo į tolimą šalį, kur gyvendamas palaidai išeikvojo savo palikimą. Susimąstęs jis svarstė: „Kelsiuosi, eisiu pas tėvą ir sakysiu: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau.“ Jam grįžtant, tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo (Lk 15, 11-20).

Nuodėmė pirmiausia yra Dievo įžeidimas, bendrystės su juo nutraukimas. Tuo pat metu ji griauna ir bendrystę su Bažnyčia.

Per Krikštą, kuriuo mums buvo nuplautos visos nuodėmės, mes tampame Šventosios Dvasios buveine ir esame pakviesti gyventi šventai. Nuodėmė sumenkina arba sunaikina mūsų panašumą į Dievą. Atgailos Sakramentas suteikia Dievo atleidimą ir vėl sutaiko su Bažnyčia.

Mūsų širdyse visada glūdi Dievo ramybės ir jo artumo ilgesys. Dėl to drauge su sūnumi palaidūnu drąsiai ir pasitikėdami turime nutarti: „Kelsiuosi, eisiu pas Tėvą ir jam sakysiu: „Tėve, nusidėjau dangui ir Tau.“

Tačiau atlikti išpažintį – tai ne informuoti Dievą, nes jis geriau už mus pažįsta mūsų širdis. Atlikti išpažintį – pirmiausia nuoširdžiai pripažinti savo nuodėmes. Kristus norėjo, kad jo Bažnyčia savo malda, gyvenimu ir veikla būtų atleidimo ir sutaikinimo ženklas ir įrankis, grąžinantis džiaugsmą ir pasitikėjimą.

Keletas prieštaravimų

NEJAUČIU JOKIŲ PRIEKAIŠTŲ SAU

Tai melas, kuriuo apgaudinėjame save, vengdami išvysti tiesą. „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1, 8–9).

IŠPAŽINTIS ŽEMINA IR VARŽO

Kunigas yra tam, kad padėtų nusidėjėliui iš naujo atsikelti, o ne tam, kad jį sužlugdytų. Išpažintis – tai laisvas žmogaus veiksmas, vedantis į tikrą ir džiugų išsivadavimą. Kadangi išpažintis panaikina nuodėmę, ji nutraukia savigraužą, sąžinės priekaištus, perkeisdama į džiaugsmą ir padėką už atleidimą. Taigi išpažintis suteikia sielai ramybę.

NETURIU JOKIO NORO ATLIKTI IŠPAŽINTĮ

Be abejo, noro nėra, ir kuo labiau žmogui reikia išpažinties, tuo atkakliau tenka stengtis įveikti save bei gėdą dėl padarytų nuodėmių. Išpažintis reikalinga tam, kad daugiau nebevilktume savo klaidų tarsi sunkios naštos.

Pasitikėk Dievo meile! Drąsiai eik prašyti Dievo atleidimo.

IŠPAŽĮSTU NUODĖMES TIESIAI DIEVUI, MAN NEREIKIA KUNIGO.

Kad įsitikintume, jog Dievas tikrai atleido, mums reikalingas jo duodamas ženklas. Tas ženklas – Sutaikinimo Sakramentas, kurį teikiantis kunigas yra regimas Dievo atleidimo įrankis. Pats kunigas neturi galios atleisti nuodėmių. Prisikėlęs Jėzus apaštalams pasakė: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos“ (Jn 20, 23), taip kai kuriems žmonėms suteikdamas savo galią.

NUOLAT DARAU TAS PAČIAS NUODĖMES

Galbūt, tačiau vengdamas išpažinties tikrai padarysi dar didesnių. Per išpažintį gaunama malonė ne tik panaikina nuodėmes, bet ir apšviečia mūsų protą bei duoda jėgų, kad nenupultume dar žemiau ir kad mūsų meilė Jėzui būtų tobulesnė.

Išpažinties privalumai

Išpažintį svarbu atlikti reguliariai. Palaimintos mūsų kaltės, dėl kurių tapome verti patirti Dievo švelnumą, kai nusižeminę priimame jo atleidimą! Taip, išpažintis yra užtikrintas kelias į šventumą. Dėl jos:

    • Įgyjame stiprybės įveikti savo blogus įpročius ir dvasinį tingumą.
    • Pajuntame ramybę ir vienybę su Dievu – tai yra Šventosios Dvasios dovana.
    • Išgyvename tikrą krikščionišką nusižeminimą, kuris yra patikimas skydas prieš gundytoją.
    • Pažįstame save ir savo žaizdas.
    • Dalyvavimas Eucharistijos slėpinyje mums teikia daugiau vaisių.
    • Patiriame tikrą Šventosios Dvasios „išsiliejimą“.
    • Gauname patarimų, kurie mums padeda eiti pirmyn, tobuliau mylėti Dievą bei artimą.

Kaip atlikti išpažintį?

  1. PASIRENGIMAS

Sąžinės patikrinimas

Jeigu turi 10 minučių pasirengti išpažinčiai, 7 iš jų praleisk žvelgdamas į Jėzų. Paskui, jo meilės nutviekstas, prisimink savo nuodėmes, blogus įpročius, teršiančius tavo gyvenimą. Svarbu vengti dviejų kraštutinumų:

    • Sąžinės nejautros, nepadedančios įžvelgti nuodėmių, arba, dar blogiau, – skatinančios jas slėpti; sąžinė turi būti jautri ir įžvalgi – ji šlykštisi nuodėme, įskaudinusia mus mylintį gerąjį Dievą.
    • Smulkmeniškumo, paklaidinančio menkniekiuose.

Gailestis dėl nuodėmių

Tai kančia širdies, kuri gailisi savo nuodėmių ir verkia dėl padaryto blogio – ne tiek baimindamasi bausmės, kiek iš skausmo, kad sužeidė Tėvo Meilę. Be nuoširdaus gailesčio atleidimas neįmanomas, o labiausiai Dievo gailestingumą priimti kliudo mūsų puikybė.

Peržvelgę savo nuodėmes galime melstis: Mano Dieve, iš visos širdies gailiuosi dėl visų savo nuodėmių ir bjauriuosi jomis, nes nusidėdamas ne tik nusipelniau Tavo teisingų bausmių, bet ir įžeidžiau Tave, aukščiausiąjį gėrį, vertą mylėti labiau už viską. Todėl, Tavo malonei padedant, tvirtai ryžtuosi daugiau nebenusidėti, ateityje vengdamas netgi tokių progų. Amen.

  1. ATGAILOS SAKRAMENTO ŠVENTIMAS

Kunigui laiminant persižegnojame: Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Kryžiaus ženklas, kuriuo pradedame Išpažintį primena Krikštą, per kurį Jėzus nuplovė mūsų nuodėmes.

Kunigą pasveikiname sakydami: Garbė Jėzui Kristui.

Kunigas pakviečia patikėti Dievu tardamas: Dievas, apšvietęs mūsų širdis, te padeda tau tiesoje pažinti savo nuodėmes ir Jo gailestingumą.

Atsakome: Amen.

Tada kunigas gali paskaityti Dievo gailestingumą primenantį ir žmogų atsiversti raginantį Švento Rašto tekstą.

Po to, išpažįstame nuodėmes. Išpažintis pradedama taip arba panašiai: Paskutinį kartą išpažinties buvau prieš (savaitę, mėnesį, du mėnesius ir t.t.), Šv. Komuniją priėmiau, skirtą atgailą atlikau, gerajam Dievui vėl nusidėjau.

NUODĖMIŲ IŠPAŽINIMAS

Visas nuodėmes išsakome tiksliai, nuoširdžiai ir iki galo. Išpažįstame konkrečius nuodėmingus veiksmus, o ne tik bendrus polinkius. Privalome išpažinti visas sunkias nuodėmes t. y. visus su svarbiu dalyku susijusius sąmoningus ir laisva valia padarytus veiksmus. Tas, kas iš gėdos ir baimės nuslepia nuodėmę arba stengiasi sumenkinti jos sunkumą, bergždžiai bando apgauti Dievą.

Kunigas besąlygiškai privalo saugoti išpažinties paslaptį.

Išpažinę nuodėmes sakome: Daugiau nuodėmių neatsimenu, gailiuosi ir žadu pasitaisyti. Prašau atgailos ir išrišimo.

Po to atidžiai išklausome kunigo.

Kai kunigas teikia išrišimą, atliekame gailesčio aktą sakydami:

Pasigailėk manęs, Dieve, dėl savo gailestingumo; nusigręžk nuo mano nuodėmių ir sunaikink visas mano nedorybes. Sukurk manyje, o Dieve, tyrą širdį ir atnaujink manyje tiesos dvasią.

NUODĖMIŲ ATLEIDIMAS

Nuodėmės atleidžiamos tada, kai kunigas išklausęs išpažintį ir davęs patarimų pakelia ranką virš atgailaujančio ir suteikia išrišimą: Dievas, gailestingumo Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu sutaikęs pasaulį su savimi ir atsiuntęs Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti, per Bažnyčią te suteikia tau atleidimą ir ramybę. Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.

Tada persižegnojame ir atsakome: Amen.

Kunigas taip arba panašiai atsisveikina: Viešpats atleido tau nuodėmes. Eik ramybėje.

Atsakome:  Dėkoju Dievui.

Užmiršus kurią nors sunkią nuodėmę, ją reikia pasakyti per kitą išpažintį: Paskutinį kartą buvau išpažinties prieš…, Šv. Komuniją priėmiau, skirtą atgailą atlikau, užmiršau tokią nuodėmę… Vėliau išpažinti kitas nuodėmes, padarytas po paskutinės išpažinties.

  1. ATGAILA

Kunigas paskiria atgailą. Tai gali būti malda, pasninkas, išmalda, pasiaukojimas, kokia nors pastanga…

Atgaila – tai būdas atlyginti Dievui meilės stygių, atsiradusį dėl nuodėmės. Norint gauti visus atleidimo vaisius, šią meilės skolą būtina grąžinti. Dėl to nereikėtų delsti atgailą atlikti. Be to:

    • Svarbu padėkoti Dievui už malones, gautas iš jo gailestingumo.
    • Gyvenimas pasikeičia tik tuomet, kai širdis atsigręžia į Dievą;

Gavę atleidimą (išrišimą), rūpinamės atsilyginti: atsiteisiame žmonėms skriaudas ir skolas, atšaukiame melą ar šmeižtą, atsiprašome tų, kuriuos buvome įžeidę ar nuliūdinę. Atsiprašyti, atšaukti bei atsiteisti visų geriausia dar prieš einant išpažinties. Kad tikrai pasitaisytume, stropiau kontroliuojame save ir meldžiamės.

Iš meilės Dievui nuo šiol tvirtai pasiryžtu vengti nuodėmių ir, kiek įmanydamas, stengtis būti atokiau nuo to, kas gali paskatinti mane suklupti. O jei vėl parpulčiau, kelsiuosi ir eisiu prašyti atleidimo.

Sąžinės patikrinimo pavyzdys

  1. Nuodėmės Dievo atžvilgiu
    • Nesimeldžiau, neatlikau savo įsipareigojimų Dievui, neatgailavau Bažnyčios numatytu laiku.
    • Sekmadieniais ir Bažnyčios nustatytomis dienomis nedalyvavau Šv. Mišiose.
    • Nenorėjau melstis. Melsdamasis buvau sąmoningai išsiblaškęs.
    • Neskaitau Šv. Rašto. Mano dvasinis gyvenimas yra drungnas ir vangus.
    • Šv. Komuniją priėmiau nepasirengęs arba padaręs sunkią nuodėmę.
    • Nenorėjau išpažinti sunkių nuodėmių. Ne visada išpažintį atlikdavau nuoširdžiai.
    • Abejojau tikėjimo tiesomis. Nesistengiau gilinti savo tikėjimo.
    • Ne visuomet pritariau Bažnyčios mokymui. Viešai kritikavau Bažnyčią.
    • Esu sektų arba slaptų bendrijų narys, pritariu tiesoms, prieštaraujančioms katalikų tikėjimui (pvz., tikiu reinkarnacija).
    • Gėdijausi pasisakyti esąs krikščionis ir elgtis taip, kaip dera krikščioniui. Gėdijausi parodyti pagarbą Švč. Sakramentui.
    • Užsiiminėjau magija, spiritizmu arba burtininkavimu, naudojau talismanus arba tariamai sėkmę nešančius daiktus, tikėjau horoskopais.
    • Savo jėgomis ir turtais pasitikėjau labiau nei Dievu. Pasidaviau nevilčiai, abejojau Dievo gailestingumu.
    • Rodžiau nepagarbą Dievui žodžiais arba elgesiu. Jaučiau neapykantą Dievui arba artimui.
  1. Nuodėmės artimo atžvilgiu

Tėvų arba vyresniųjų: elgiausi nepagarbiai, buvau nepaklusnus, neatidus, juos įžeidinėjau…

Vaikų: rodžiau blogą pavyzdį, pritrūkau meilės ir ištvermės žmogiškai bei krikščioniškai ugdydamas savo vaikus, juos auklėjau įpykęs, priešinausi savo vaikų pašaukimui…

Sutuoktinio: bariausi, nevykdžiau sutuoktinio įsipareigojimų, buvau neatidus savo sutuoktiniui, buvau neištikimas, svetimavau, dėl mano kaltės įvyko skyrybos, buvau nepakankamai atviras naujai gyvybei, naudojau kontraceptines priemones…

Artimųjų: nebuvau atidus ir kantrus, siekiau keršyti, pavydėjau, pykau, jaučiau pagiežą, blogai apie ką nors kalbėjau, šmeižiau, kritikavau, melavau, nenorėjau atleisti, pastūmėjau kitą į nuodėmę, nekenčiau, išviešinau kito padarytas nuodėmes, gyvenau nesusituokęs, turėjau nesantuokinių ar ikisantuokinių lytinių santykių, buvau neapdairus vairuodamas automobilį arba sportuodamas, kaip nors prisidėjau prie aborto ar kieno nors žmogžudystės.

Aplinkinių: mokydamasis arba dirbdamas elgiausi nesąžiningai, tingėjau dirbti, vogiau, nemokėjau skolų arba mokesčių, atsisakiau padėti vargšams, buvau gobšus, be reikalo švaisčiau pinigus.

  1. Nuodėmės savo atžvilgiu
    • Buvau apimtas puikybės ir egoizmo, save laikiau pranašesniu už kitus.
    • Pykau be priežasties, pyktį nukreipdamas į save arba į artimą.
    • Tingėjau, neatlikau savo asmeninių pareigų.
    • Rytais be reikalo ilgai voliojausi lovoje, tuščiai leidau laiką.
    • Persivalgiau, be saiko gėriau alkoholį arba rūkiau, vartojau narkotikus ar kitus kvaišalus, žiūrėjau žiaurius filmus.
    • Nevengiau blogos kompanijos.
    • Vienas arba drauge su kitais puoselėjau netyras mintis, nepadoriai kalbėjau ar elgiausi, skaičiau pornografinius žurnalus arba žiūrėjau filmus, provokuojamai elgiausi arba norėjau ką nors suvilioti, savo poelgiais ką nors papiktinau.
    • Koketavau arba pasidaviau tuštybei.

Išpažintys klausomos prieš kiekvienas Šv. Mišias