Krikštas

Gimus vaikeliui, tėvus apima begalinis džiaugsmas: jie mylėjo jį jau nuo pat jo prasidėjimo ir galvojo, ką galėtų padovanoti, kad jo gyvenimas būtų gražus. Visi laukia kūdikio atėjimo, jam paruošta vieta šeimoje: dar neatėjęs į pasaulį, jis jau yra namuose.

Sveikas, gyvenime!

Naujagimio priėmimas yra vilties aktas: iš tėvų meilės jis gali gyventi, o aplinka padės jam augti. Tėvai pamažu perduos kūdikiui tai, ką mano esant geriausia, kas jiems atrodo būtina, kad jų kūdikis būtų laimingas. Svarbiausias tėvų atsakomybei patikėtas darbas yra išmokyti savo vaikus gyvenimą mylėti ir suprasti, kad jis susideda ne vien tik iš medžiaginių dalykų, materialinės gerovės…

Krikšto sakramentas atveria dvasinio gyvenimo plotmes. Jis yra tikėjimo, kuriuo žmonės atsiliepia į Kristaus Evangeliją, ženklas.

„Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite“
sakė Jėzus. (Morkaus 10, 14)

Dievo dovana

Krikštas – Dievo meilės ženklas ir besąlyginė Dievo dovana yra siūlomas jau nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų; tai nuolatinė Bažnyčios praktika.

Tėve, tu kvieti šį kūdikį, kad jis gyventų amžinai

Kūrėjo troškimas vienijasi su tėvų troškimu: kad iš vyro ir moters gimęs kūdikis būtų laimingas ne tik šioje žemėje, bet taip pat ir amžinybėje. Tėvų viltys vienijasi su Dievo valia: stengdamiesi mylėti savo kūdikį, jie leisis būti mokomi To, kurio meilė neturi ribų.

Tačiau Dievas nedaro prievartos. Jis siūlo.

O mūsų pareiga padaryti visa, ką galime geriausia, kad kūdikis tą dovaną priimtų.

Viešpatie Jėzau, tegu jis visada Tave mylės, laikysis Tavo mokslo ir drąsiai skelbs Tavo Evangeliją.

Tai mūsų viltis.

„Jei tu pažintum Dievo dovaną (…), pati būtum jį prašiusi…“
(Jono 4, 10)

Įjungimas į Bažnyčią

Sakoma, jog gera pradžia – pusė darbo. Tačiau ji neteks prasmės, jei nebus tęstinumo.

Krikštu yra švenčiamas įjungimas į Bažnyčią, į krikščionių šeimą, todėl kūdikį krikštyti atnešančių tėvų troškimas turi būti nuoširdus, o jie patys turi tai suprasti ir sąmoningai tam pasirengti. Lydėdami savo vaikelį ir mokydami katalikų tikėjimo, tėvai padės jam eiti toliau.

Padėdami pasirinktų krikštatėvių ir kitų krikščionių, kūdikio tėvai galės šį pažadą įgyvendinti.

– Ko savo kūdikiui prašote iš Dievo Bažnyčios ?

– Prašome krikšto.

Šis krikšto sakramentu įjungimas į Bažnyčią vėliau bus lydimas pirmosios komunijos ir sutvirtinimo sakramentų. Tam jį turi ruošti šeima ir Bažnyčia.

„Jūs pašaukti išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą.“
(1 Petro 2, 9)

Krikščionių šeima

Niekada nėra per vėlu į ją įsijungti ir suvokti vaikystėje gauto krikšto prasmę. Krikštą galima priimti bet kokio amžiaus.

Viešpatie, išliek savo Dvasią mūsų širdyse ir mus išlaisvink.

Bažnyčia sutinka krikštyti ir tuos vaikus, kurių tėvai nėra susituokę. Tačiau ji suvokia, kad situacija nėra ideali, nes sąmoningam tikėjimui turi ruošti visa aplinka.

Tėvai kartais dvejoja išgirdę apie įsipareigojimą krikščioniškai auklėti savo vaikus. Jiems gali padėti kiti krikščionys.

Mes visi pavedame vienas kitą Dievo malonei.

Bažnyčios durys yra plačiai atidarytos visiems geros valios vyrams bei moterims. Tegu niekas nebijo peržengti jos slenksčio.

„Tu netoli nuo Dievo Karalystės.“
(Morkaus 12, 34)

Pasirengti Krikštui praktiškai

Kai data jau nustatyta (kūdikiui gimus ar net prieš gimstant), kreipkitės į savo parapijos kunigą ar atsakingą asmenį (mažiausiai prieš mėnesį).

  • Pasiruošimas Krikštui ir pats krikštijimas paprastai vyksta savoje (gyvenamosios vietos) parapijoje. Tačiau esant teisėtai priežasčiai, galima krikštyti kūdikį kitoje parapijoje.
  • Jei vaikeliui daugiau nei treji metai, tuomet geriau būtų palaukti, kol jis paaugs ir galės sąmoningai pasiruošti Krikštui, idant suprastų, kas vyksta.
  • Krikštatėviai turi būti bent vienas, bet paprastai Lietuvoje – krikšto tėvas ir krikšto motina. Krikštatėviams tenka svarbios pareigos : jei įsipareigoja atlikti tėvų pareigas, jei vaikas liktų našlaitis, todėl jie patys turi būti pavyzdingi katalikai, priėmę Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus. Taip pat jie turi būti pakankamai subrendę šioms pareigoms ir turėti nors 16 metų (jei esama teisėtos priežasties, klebonas ar krikštyjantysis gali leisti ir jaunesniems tapti krikšto tėvais).
  • Kad labiau išryškėtų dvasinio prisikėlimo prasmė, krikštyti patariama sekmadieniais, nes tada Bažnyčia mini Viešpaties prisikėlimą.

Vaiko krikštas

Tėvai arba globėjai, norintys pakrikštyti savo vaikus iš anksto kreipiasi į parapijos raštinę susitarti dėl Krikšto Sakramento.

Suaugusiojo krikštas

Pats žmogus kreipiasi į parapijos raštinę, pareiškia norą krikštytis ir tinkamai tam pasirengęs gali priimti Krikšto Sakramentą.