Laidotuvės

Šis žodis skamba tarsi į paskutinę kelionę palydinčio varpo dūžis. Išties, žmogui mirus, organizuojamos laidotuvės – visuma apeigų, veiksmų ir žodžių, padedančių pagerbti mirusįjį ir palydėti jį į amžinybę.

Mirties šokas

Tokią valandą artimuosius apima skausmas, stiprūs išgyvenimai. Mirtis gali būti priimama skirtingai: kaip neteisybė, papiktinimas, išlaisvinimas, natūralus gyvenimo etapas… Tačiau vienas dalykas nesikeičia: norėdami pagerbti savo mirusiuosius, žmonės visuomet rengė laidotuves.

Kaip elgtis? Ar reikia dėl pagarbos mirusiam ir jo šeimai rengti krikščioniškas laidotuves? Bažnyčia visuomet yra pasirengusi priimti tuos, kurie gedi.

„Kai žmogus miršta, jis yra bejėgis; kai mirtingasis atsikvepia paskutinį kartą, tada kur jis?“
(Jobo 14, 10)

Pareikšti užuojautą

Užjausti iš esmės reiškia „kentėti kartu“ su kenčiančiuoju. Šį troškimą patiriame kiekvienas, išgirdęs apie kieno nors mirtį: nenorime, kad kitas kentėtų vienas, einame jo išklausyti, palaikyti, tą akimirką norime vienytis su juo skausme, net jei ir nelabai gerai žinome, kuo konkrečiai galėtume padėti. Nors sunkiai randame tinkamus žodžius, vis tiek norime būti šalia.

Krikščionims yra įprasta atsigręžti į savo tikėjimo brolį ar sesę, net jei ryšys yra tolimesnis.

Palikome savo rūpesčius, norėdami vienytis skausme su kitais.

Prisimenant iškeliavusį asmenį, pabrėžiama jo reikšmė mūsų gyvenime: kalbėti apie mirusįjį – tai jį pripažinti.

Tą valandą nė vienas neturi teisės teisti amžinybėn išėjusį brolį ar sesę; jo gyvenimą reikia atsiminti su pagarba.

„Viešpats visiems laikams sunaikins mirtį. Jis nušluostys ašaras nuo visų veidų.“
(Izaijo 25, 8)

Po kryžiaus ženklu

Mirties valandą krikščionys gręžiasi į Dievą: Jis leidosi būti atpažįstamas, „apsireiškė“ Jėzuje Kristuje. Jis žino, ką reiškia mirtis: matė savo aplinkos žmonių mirtį, savo draugo Lozoriaus mirtį ir pats mirė ant Kryžiaus. Jėzus nepaliko jokių paaiškinimų apie mirtį, tačiau savo Prisikėlimu parodė, kad mirtis nėra gyvenimo pabaiga: ji yra vartai į amžinybę. Kryžius tapo Gyvenimo pergalės ženklu. Kaip Krikšto metu, taip ir mirties valandą mirusįjį ženklina kryžius.

Mes visi prisikelsime! Šio tikėjimo ženklan laiminu šį kūną:

vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.

Mirtis, kaip bebūtų paradoksalu, skatina mus pažvelgti ir įvardyti tai, kas stiprina ir ugdo mūsų viltį.

Mirtį dažnai matome meniniuose filmuose ar aktualijų dokumentikoje, tačiau retai susimąstome apie žemiškojo gyvenimo trapumą, ribotumą. Mirtis turbūt labiau mus sukrečia tuomet, kai su ja susiduriame patys. Tačiau laidotuvių metu girdime Gerąją Naujieną apie amžinąjį Gyvenimą.

„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas, – sako Jėzus. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas.“
(Jono 11, 25)

Vilties vietos

  • Namai. Gavus žinią apie žmogaus iškeliavimą, yra normalu velionį ir jo artimuosius aplankyti namuose, ligoninėje ar šarvojimo vietoje: susikaupti, išsakyti paguodos žodžius, pasimelsti arba pagarbiai patylėti.
  • Parapijos bažnyčia. Tai krikščionių susirinkimo vieta: čia švenčiami svarbūs gyvenimo įvykiai: Krikšto, Santuokos Sakramentai, sekmadienio Šv. Mišios. Bažnyčia taip pat yra ta vieta, kur galime ateiti vieni: pabūti, pasimelsti.

Mūsų Tėvas tavęs laukia prie savo namų slenksčio;

Tu įžengsi į Dievo džiaugsmą.

Paprastai laidotuvės vyksta savoje parapijoje. Jos rengiamos kartu su tos krikščionių bendruomenės nariais ir kunigu.

  • Kapinės. „Jėzau, nuo to laiko, kai Tu tris dienas ilsėjaisi žemės prieglobstyje, žmonių kapas tikintiesiems tapo vilties ir prisikėlimo ženklu.“ Savo mirusiuosius mes lydime iki palaidojimo vietos. Čia juos prisimename tikėdamiesi vėl su jais susitikti amžinybėje.
„Mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje.“
(2 Laiškas korintiečiams 5, 1)

Keletas praktinių klausimų

  • Kremacija (sudeginimas). Krikščionys įprastai yra laidojami. Tačiau kremavimas neprieštarauja, kad laidotuvės vyktų bažnyčioje, nebent jei jis buvo norėtas dėl krikščionių tikėjimo „kūno prisikėlimu“ paneigimo. Bet kokiu atveju pageidaujama, kad liturgija vyktų koplyčioje ar bažnyčioje. Išbarstyti pelenus nėra priimtina.
  • Kas gali prašyti laidotuvių bažnyčioje? Iš esmės, nė vienas nėra atmestas: nei savižudžiai, nei išsiskyrusieji, susituokę antrą kartą, nei vaikai, mirę nepakrikštyti… Tačiau dėl aiškumo yra svarbu apie tai pasakyti kunigui. Katalikiškai laidoti negalima tik tokių, kurie gyvendami aiškiai atsisakė tikėjimo ar net kovojo prieš jį.
  • Mišios už mirusiuosius. Ši praktika siekia krikščionybės pradžią ir leidžia išreikšti mūsų meilę, bičiulystę tiems, kurie mus paliko, pavedant juos Viešpačiui. Tai pirmiausiai bendrystės vieta su tais, kurie pirma mūsų iškeliavo į Dievo Karalystę.
  • Laidotuvių procesijos. Iškilmingų laidotuvių procesijų rengėjai paprastai užtikrina ryšį su parapija. Tačiau religinių apeigų eigą nusprendžia ne jie, o mirusiojo šeima ir Bažnyčia.
  • Vainikai ir gėlės. Patariama į laidotuves nešti ne vainikus ar dideles gėlių puokštes, bet vokelyje įteikti mirusiojo artimiesiems auką. Taip bus išvengta bereikalingų išlaidų ir rūpesčio, o mirusiojo artimiesiems bus suteikta reikalinga parama, nes laidotuvės visuomet pareikalauja daug išlaidų.