Išpažintis nėra lengvas žingsnis. Daugelis dvejoja jį žengti. Jie pasilieka prie savo sielos slenksčio, taip niekada ir neįžengdami į jos gelmes – ten, kur jų laukia Dievas.
Jėzus mus kviečia atsiversti. Šis jo kvietimas tebeaidi krikščionių gyvenime. Atsivertimas yra žmogaus valios pastanga ir tuo pat metu – jo „sugrudusios širdies“ atsakas. Malonės veikiama ji atsiliepia į gailestingąją Dievo meilę, į meilę To, kuris mus pirmas pamilo.
Atsivertimą ir atgailą Jėzus nuostabiai pateikė pasakojime apie sūnų palaidūną, kurio pagrindinis veikėjas yra gailestingasis tėvas. Tik Kristaus širdis, pažįstanti savo Tėvo meilės gelmes, galėjo mums atskleisti beribę jo gailestingumo gelmę.
Vienas žmogus turėjo du sūnus. Jaunėlis iškeliavo į tolimą šalį, kur gyvendamas palaidai išeikvojo savo palikimą. Susimąstęs jis svarstė: „Kelsiuosi, eisiu pas tėvą ir sakysiu: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau.“ Jam grįžtant, tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo (Lk 15, 11-20).
Nuodėmė pirmiausia yra Dievo įžeidimas, bendrystės su juo nutraukimas. Tuo pat metu ji griauna ir bendrystę su Bažnyčia.
Per Krikštą, kuriuo mums buvo nuplautos visos nuodėmės, mes tampame Šventosios Dvasios buveine ir esame pakviesti gyventi šventai. Nuodėmė sumenkina arba sunaikina mūsų panašumą į Dievą. Atgailos Sakramentas suteikia Dievo atleidimą ir vėl sutaiko su Bažnyčia.
Mūsų širdyse visada glūdi Dievo ramybės ir jo artumo ilgesys. Dėl to drauge su sūnumi palaidūnu drąsiai ir pasitikėdami turime nutarti: „Kelsiuosi, eisiu pas Tėvą ir jam sakysiu: „Tėve, nusidėjau dangui ir Tau.“
Tačiau atlikti išpažintį – tai ne informuoti Dievą, nes jis geriau už mus pažįsta mūsų širdis. Atlikti išpažintį – pirmiausia nuoširdžiai pripažinti savo nuodėmes. Kristus norėjo, kad jo Bažnyčia savo malda, gyvenimu ir veikla būtų atleidimo ir sutaikinimo ženklas ir įrankis, grąžinantis džiaugsmą ir pasitikėjimą.
Keletas prieštaravimų
NEJAUČIU JOKIŲ PRIEKAIŠTŲ SAU
Tai melas, kuriuo apgaudinėjame save, vengdami išvysti tiesą. „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1, 8–9).
IŠPAŽINTIS ŽEMINA IR VARŽO
Kunigas yra tam, kad padėtų nusidėjėliui iš naujo atsikelti, o ne tam, kad jį sužlugdytų. Išpažintis – tai laisvas žmogaus veiksmas, vedantis į tikrą ir džiugų išsivadavimą. Kadangi išpažintis panaikina nuodėmę, ji nutraukia savigraužą, sąžinės priekaištus, perkeisdama į džiaugsmą ir padėką už atleidimą. Taigi išpažintis suteikia sielai ramybę.
NETURIU JOKIO NORO ATLIKTI IŠPAŽINTĮ
Be abejo, noro nėra, ir kuo labiau žmogui reikia išpažinties, tuo atkakliau tenka stengtis įveikti save bei gėdą dėl padarytų nuodėmių. Išpažintis reikalinga tam, kad daugiau nebevilktume savo klaidų tarsi sunkios naštos.
Pasitikėk Dievo meile! Drąsiai eik prašyti Dievo atleidimo.
IŠPAŽĮSTU NUODĖMES TIESIAI DIEVUI, MAN NEREIKIA KUNIGO.
Kad įsitikintume, jog Dievas tikrai atleido, mums reikalingas jo duodamas ženklas. Tas ženklas – Sutaikinimo Sakramentas, kurį teikiantis kunigas yra regimas Dievo atleidimo įrankis. Pats kunigas neturi galios atleisti nuodėmių. Prisikėlęs Jėzus apaštalams pasakė: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos“ (Jn 20, 23), taip kai kuriems žmonėms suteikdamas savo galią.
NUOLAT DARAU TAS PAČIAS NUODĖMES
Galbūt, tačiau vengdamas išpažinties tikrai padarysi dar didesnių. Per išpažintį gaunama malonė ne tik panaikina nuodėmes, bet ir apšviečia mūsų protą bei duoda jėgų, kad nenupultume dar žemiau ir kad mūsų meilė Jėzui būtų tobulesnė.
Išpažinties privalumai
Išpažintį svarbu atlikti reguliariai. Palaimintos mūsų kaltės, dėl kurių tapome verti patirti Dievo švelnumą, kai nusižeminę priimame jo atleidimą! Taip, išpažintis yra užtikrintas kelias į šventumą. Dėl jos:
-
- Įgyjame stiprybės įveikti savo blogus įpročius ir dvasinį tingumą.
- Pajuntame ramybę ir vienybę su Dievu – tai yra Šventosios Dvasios dovana.
- Išgyvename tikrą krikščionišką nusižeminimą, kuris yra patikimas skydas prieš gundytoją.
- Pažįstame save ir savo žaizdas.
- Dalyvavimas Eucharistijos slėpinyje mums teikia daugiau vaisių.
- Patiriame tikrą Šventosios Dvasios „išsiliejimą“.
- Gauname patarimų, kurie mums padeda eiti pirmyn, tobuliau mylėti Dievą bei artimą.
Kaip atlikti išpažintį?
- PASIRENGIMAS
Sąžinės patikrinimas
Jeigu turi 10 minučių pasirengti išpažinčiai, 7 iš jų praleisk žvelgdamas į Jėzų. Paskui, jo meilės nutviekstas, prisimink savo nuodėmes, blogus įpročius, teršiančius tavo gyvenimą. Svarbu vengti dviejų kraštutinumų:
-
- Sąžinės nejautros, nepadedančios įžvelgti nuodėmių, arba, dar blogiau, – skatinančios jas slėpti; sąžinė turi būti jautri ir įžvalgi – ji šlykštisi nuodėme, įskaudinusia mus mylintį gerąjį Dievą.
- Smulkmeniškumo, paklaidinančio menkniekiuose.
Gailestis dėl nuodėmių
Tai kančia širdies, kuri gailisi savo nuodėmių ir verkia dėl padaryto blogio – ne tiek baimindamasi bausmės, kiek iš skausmo, kad sužeidė Tėvo Meilę. Be nuoširdaus gailesčio atleidimas neįmanomas, o labiausiai Dievo gailestingumą priimti kliudo mūsų puikybė.
Peržvelgę savo nuodėmes galime melstis: Mano Dieve, iš visos širdies gailiuosi dėl visų savo nuodėmių ir bjauriuosi jomis, nes nusidėdamas ne tik nusipelniau Tavo teisingų bausmių, bet ir įžeidžiau Tave, aukščiausiąjį gėrį, vertą mylėti labiau už viską. Todėl, Tavo malonei padedant, tvirtai ryžtuosi daugiau nebenusidėti, ateityje vengdamas netgi tokių progų. Amen.
- ATGAILOS SAKRAMENTO ŠVENTIMAS
Išpažinties eiga
Kai ateini prie klausyklos ir atsiklaupi, kunigas tave laimina kryžiaus ženklu. Tuomet persižegnoji:
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
Tu: Garbė Jėzui Kristui.
Kun.: Per amžius. Amen.
Tu: Išpažinties buvau… (pasakai prieš kiek laiko buvai išpažinties) (išpažinties einu pirmą kartą), gerajam Dievui vėl nusidėjau… (pasakai kunigui visas savo nuodėmes, jų skaičių, svarbias aplinkybes).
Tu: Daugiau nuodėmių neatsimenu, gailiuosi ir žadu pasitaisyti. Prašau atgailos ir išrišimo.
Dabar atidžiai klausaisi kunigo. Jis pamoko, kaip vengti nuodėmių, primena Dievo gailestingumą ir paskiria atgailą, kurią turėsi atlikti po išpažinties.
Po kunigo pamokymų tu nuoširdžiai gailiesi dėl savo nuodėmių ir (3 kartus) sakai:
Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlio (-ės).
Tuo metu kunigas Dievo vardu atleidžia nuodėmes tardamas:
Dievas, gailestingumo Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu sutaikęs pasaulį su savimi ir atsiuntęs Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti, per Bažnyčią tesuteikia tau atleidimą ir ramybę. Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.
Amen.
Tardamas paskutinę frazę, kunigas tave peržegnoja.
Tu taip pat persižegnoji ir atsakai: Amen.
Kun.: Viešpats atleido tau nuodėmes. Eik ramybėje.
Tu: Dėkoju Dievui.
- ATGAILA
Kunigas paskiria atgailą. Tai gali būti malda, pasninkas, išmalda, pasiaukojimas, kokia nors pastanga…
Atgaila – tai būdas atlyginti Dievui meilės stygių, atsiradusį dėl nuodėmės. Norint gauti visus atleidimo vaisius, šią meilės skolą būtina grąžinti. Dėl to nereikėtų delsti atgailą atlikti. Be to:
-
- Svarbu padėkoti Dievui už malones, gautas iš jo gailestingumo.
- Gyvenimas pasikeičia tik tuomet, kai širdis atsigręžia į Dievą;
Gavę atleidimą (išrišimą), rūpinamės atsilyginti: atsiteisiame žmonėms skriaudas ir skolas, atšaukiame melą ar šmeižtą, atsiprašome tų, kuriuos buvome įžeidę ar nuliūdinę. Atsiprašyti, atšaukti bei atsiteisti visų geriausia dar prieš einant išpažinties. Kad tikrai pasitaisytume, stropiau kontroliuojame save ir meldžiamės.
Iš meilės Dievui nuo šiol tvirtai pasiryžtu vengti nuodėmių ir, kiek įmanydamas, stengtis būti atokiau nuo to, kas gali paskatinti mane suklupti. O jei vėl parpulčiau, kelsiuosi ir eisiu prašyti atleidimo.
Sąžinės patikrinimo pavyzdys
- Nuodėmės Dievo atžvilgiu
-
- Nesimeldžiau, neatlikau savo įsipareigojimų Dievui, neatgailavau Bažnyčios numatytu laiku.
- Sekmadieniais ir Bažnyčios nustatytomis dienomis nedalyvavau Šv. Mišiose.
- Nenorėjau melstis. Melsdamasis buvau sąmoningai išsiblaškęs.
- Neskaitau Šv. Rašto. Mano dvasinis gyvenimas yra drungnas ir vangus.
- Šv. Komuniją priėmiau nepasirengęs arba padaręs sunkią nuodėmę.
- Nenorėjau išpažinti sunkių nuodėmių. Ne visada išpažintį atlikdavau nuoširdžiai.
- Abejojau tikėjimo tiesomis. Nesistengiau gilinti savo tikėjimo.
- Ne visuomet pritariau Bažnyčios mokymui. Viešai kritikavau Bažnyčią.
- Esu sektų arba slaptų bendrijų narys, pritariu tiesoms, prieštaraujančioms katalikų tikėjimui (pvz., tikiu reinkarnacija).
- Gėdijausi pasisakyti esąs krikščionis ir elgtis taip, kaip dera krikščioniui. Gėdijausi parodyti pagarbą Švč. Sakramentui.
- Užsiiminėjau magija, spiritizmu arba burtininkavimu, naudojau talismanus arba tariamai sėkmę nešančius daiktus, tikėjau horoskopais.
- Savo jėgomis ir turtais pasitikėjau labiau nei Dievu. Pasidaviau nevilčiai, abejojau Dievo gailestingumu.
- Rodžiau nepagarbą Dievui žodžiais arba elgesiu. Jaučiau neapykantą Dievui arba artimui.
- Nuodėmės artimo atžvilgiu
Tėvų arba vyresniųjų: elgiausi nepagarbiai, buvau nepaklusnus, neatidus, juos įžeidinėjau…
Vaikų: rodžiau blogą pavyzdį, pritrūkau meilės ir ištvermės žmogiškai bei krikščioniškai ugdydamas savo vaikus, juos auklėjau įpykęs, priešinausi savo vaikų pašaukimui…
Sutuoktinio: bariausi, nevykdžiau sutuoktinio įsipareigojimų, buvau neatidus savo sutuoktiniui, buvau neištikimas, svetimavau, dėl mano kaltės įvyko skyrybos, buvau nepakankamai atviras naujai gyvybei, naudojau kontraceptines priemones…
Artimųjų: nebuvau atidus ir kantrus, siekiau keršyti, pavydėjau, pykau, jaučiau pagiežą, blogai apie ką nors kalbėjau, šmeižiau, kritikavau, melavau, nenorėjau atleisti, pastūmėjau kitą į nuodėmę, nekenčiau, išviešinau kito padarytas nuodėmes, gyvenau nesusituokęs, turėjau nesantuokinių ar ikisantuokinių lytinių santykių, buvau neapdairus vairuodamas automobilį arba sportuodamas, kaip nors prisidėjau prie aborto ar kieno nors žmogžudystės.
Aplinkinių: mokydamasis arba dirbdamas elgiausi nesąžiningai, tingėjau dirbti, vogiau, nemokėjau skolų arba mokesčių, atsisakiau padėti vargšams, buvau gobšus, be reikalo švaisčiau pinigus.
- Nuodėmės savo atžvilgiu
-
- Buvau apimtas puikybės ir egoizmo, save laikiau pranašesniu už kitus.
- Pykau be priežasties, pyktį nukreipdamas į save arba į artimą.
- Tingėjau, neatlikau savo asmeninių pareigų.
- Rytais be reikalo ilgai voliojausi lovoje, tuščiai leidau laiką.
- Persivalgiau, be saiko gėriau alkoholį arba rūkiau, vartojau narkotikus ar kitus kvaišalus, žiūrėjau žiaurius filmus.
- Nevengiau blogos kompanijos.
- Vienas arba drauge su kitais puoselėjau netyras mintis, nepadoriai kalbėjau ar elgiausi, skaičiau pornografinius žurnalus arba žiūrėjau filmus, provokuojamai elgiausi arba norėjau ką nors suvilioti, savo poelgiais ką nors papiktinau.
- Koketavau arba pasidaviau tuštybei.