Kai mylime kitą asmenį, trokštame nuolat su juo būti, žiūrėti į jį, klausytis. Ne visada tam susitikimui reikalingi žodžiai. Svarbiausias yra pats buvimas kartu. Adoracija yra toks pabuvimas su Dievu. Tai dviejų asmenų, kuriuos vienija meilė, susitikimas.
„Kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apgraibomis Jį atrastų, nes Jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų“
(Apd 17, 2)
KETVIRTADIENIAIS
10:00–17:45
BAŽNYČIOJE VYKSTA ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA
10 val. Rytmetinė (Dievo tautos liturginės valandos)
10:10 val. Tylos malda
11 val. Šv. Dvasios litanija
11:05 val. Tylos malda
12 val. Viešpaties angelo malda. Dieninė (Dievo tautos liturginės valandos)
12:10 val. Tylos malda
13 val. Švč. Kristaus Kraujo litanija
13:05 val. Tylos malda
14 val. Rožinis
14:30 val. Tylos malda
15 val. Gailestingumo vainikėlis ir litanija
15:15 val. Tylos malda
16 val. Švč. Jėzaus širdies litanija
16:05 val. Tylos malda
17 val. Vakarinė (Dievo tautos liturginės valandos)
17:10 val. Tylos malda
17:30 val. Gailestingumo vainikėlis ir litanija
Tikroji adoracija
Vieną kartą Arso klebonas užkalbino kaimietį, valandomis adoruojantį Jėzų Švč. Sakramente, klūpantį prie didžiojo altoriaus ir visą laiką žvelgiantį tik į tabernakulį. Jis paklausė: „Ką čia veiki?“, o tas atsakė: „Nieko. Aš tiesiog žiūriu į Jį, o Jis žiūri į mane“. Štai tikroji adoracija.
Kai adoruojame Švenčiausiąjį Sakramentą, žvelgiame į mus mylintį Dievą, esame priešais Jėzų, plovusį savo apaštalams kojas ir savo gyvybę atidavusį už draugus. Adoracijos šerdis yra būti su Viešpačiu akis į akį, Jį mylint ir leidžiant Jam mus mylėti. Buvimo akis į akį neįmanoma paaiškinti, tai galima tik pamažu atrasti. Tas buvimas apdovanoja mus giliu Dievo ir gyvenimo prasmės suvokimu. Jei Jam atsiversime visa savo širdimi, Viešpats mums atsiskleis, pripildys mus ramybės ir džiaugsmo, bet taip pat atskleis tiesą apie mūsų gyvenimą ir iš adoracijos išeisime panašesni į Jį.
Eucharistijos adoracija moko mus tikros Dievo ir artimo meilės – tikros meilės, kuri yra dėl kito asmens. Adoruojame Dievą dėl Jo paties, pareikšdami Jam savo meilę ir pagarbą. Adoruodami Dievo meilę mums suvokiame giliausią tikros meilės esmę. Iš Dievo išmokstame ir gauname galią iš širdies kitam atleisti. Buvimas akis į akį neatskleidžia kančios slėpinio, bet atveria atliepui; nepaaiškina blogio problemos, bet padeda suprasti, kaip labai reikalingas gėris. Adoracija gydo mūsų vidines žaizdas: ne tik psichologines, bet ir dvasines, nuodėmės paliktas. Galiausiai iš adoracijos gimsta dėkingumas už nesuskaičiuojamas Dievo dovanas.
Keletas praktinių patarimų
(iš knygos „Eucharistija – gyvenimo širdis“)
Prieš pradėdami adoracijos maldą, turime nutildyti visa, kas yra užvaldę mūsų mintis ir širdį. Siekdami šios vidinės tylos nepasiduokime ypatingai skubai ir nenusivilkime dėl nesėkmių.
Aišku, patirsime išsiblaškymų dėl savo žmogiško ribotumo ar piktojo, besistengiančio bet kokia kaina kenkti kiekvienam, apsisprendusiam savo gyvenimo centru laikyti Kristų, veikimo. Neišsigąskime ir nepasiduokime. Kaskart vis iš naujo ramiai ir džiugiai sugrįžkime prie Dievo, į Jo akivaizdą.
Jei širdį slegia mus kankinantys sunkumai, rūpesčiai, abejonės, problemos, kalbėkime su Viešpačiu, kaip tai darytume su savo artimiausiu draugu, aukokime Jam savo kryžius, neškime visa tai į maldą!